Įžymūs „Kyokushin“ kovotojai: karatė, K-1 ir MMA legendos

„Kyokushin“ įtaka siekia gerokai toliau nei tik jo paties turnyrai. Kai kurie žinomiausi šio stiliaus meistrai tapo „knockdown“ karatė čempionais. Kiti savo patirtį pritaikė profesionaliame kikbokse ir mišriuose kovos menuose (MMA), kur tobulino savo įgūdžius pagal kitokias taisykles.

Andy Hugas, Francisco Filho ir Georgesas St-Pierre’as pasuko labai skirtingais keliais, tačiau „Kyokushin“ yra kiekvieno iš šių kovotojų istorijos dalis.

Šiuose aštuoniuose pristatymuose nagrinėjamas šis ryšys per jų pasiekimus, savybes, kuriomis jie išgarsėjo, ir platesnę karjerą, kurią jie sukūrė. Šioje atrankoje yra tiek „Kyokushin“ varžybų dalyvių, tiek kovotojų, kurių pradinės treniruotės tapo pagrindu kitoms kovos sporto šakoms.

Dar nesate susipažinę su šiuo stiliumi? Mūsų vadove apie tai, kas yra „Kyokushin“ karatė, paaiškinama jo istorija, treniruotės ir filosofija.

1. Andy Hugas

Šveicarų kovotojas Andy Hugas 1987 m. pasiekė ketvirtojo „Kyokushin“ pasaulio čempionato finalą, kuriame užėmė antrąją vietą, nusileidęs Shokei Matsui. Vėliau jis perėjo į „Seidokaikan“ karatė ir 1996 m. tapo „K-1 Grand Prix“ čempionu.

Jo „kirvio“ smūgis („axe kick“) tapo firminiu techniniu veiksmu: pakelta koja, tarsi krentanti ant varžovo iš viršaus, padarė jo atakas lengvai atpažįstamas. Tas savitas smūgiavimo stilius išlieka svarbia priežastimi, kodėl jis iki šiol žavi karatė gerbėjus.

Hugo karjera ypač įdomi, nes ji apima kelis pilno kontakto kovų etapus. „Kyokushin“ pasiekimai įtvirtino jį kaip elitinį karatė kovotoją, o vėlesnė sėkmė atėjo prisitaikius prie profesionalaus kikbokso. Šis skirtumas leidžia geriau suprasti darbą, slypintį už jo „K-1“ titulo.

2. Francisco Filho

Francisco Filho įrašė savo vardą į „Kyokushin“ istoriją 1999 metais, kai laimėjo septintąjį IKO Pasaulio karatė čempionatą. Brazilas tapo pirmuoju ne japonų kilmės kovotoju, laimėjusiu šį turnyrą. 1995 metais Japonijoje jis taip pat sėkmingai įveikė 100 kovų iššūkį („100-man kumite“).

Jo sėkmė persikėlė ir į „K-1“. 1997 metais jis pirmajame raunde nokautavo Andy Hugą, o 2001 metais pasiekė „K-1 World Grand Prix“ finalą, kuriame užėmė antrąją vietą, nusileidęs Markui Huntui.

Filho šiame sąraše atsidūrė dėl savo rezultatų abiejuose varžybų formatuose. Norint laimėti IKO Pasaulio čempionatą ir pasiekti „K-1 Grand Prix“ finalą, reikėjo demonstruoti aukščiausio lygio meistriškumą dviejose skirtingose aplinkose. Jo karjera yra naudingas atspirties taškas kiekvienam, tyrinėjančiam ryšį tarp braziliško „Kyokushin“ ir sunkiasvorių kikbokso.

3. Glaube Feitosa

Glaube Feitosa aukšto lygio varžybose dalyvavo tiek „Kyokushin“ karatė, tiek „K-1“ kovose. Jo karatė pasiekimai apima ketvirtąją vietą IKO Pasaulio čempionate 1999 ir 2003 metais.

Jis ypač siejamas su brazilišku smūgiu koja, dažnai vadinamu klaustuko („question-mark kick“) smūgiu. Dėl pasikeičiančios trajektorijos tai yra išskirtinė ataka, o Feitosa tapo vienu iš kovotojų, labiausiai tapatinamų su šiuo veiksmu.

2005 metais jis laimėjo „K-1 World Grand Prix“ turnyrą Las Vegase, o vėliau užėmė antrąją vietą bendroje „K-1 World Grand Prix“ įskaitoje. Tai buvo atskiri pasiekimai: jis laimėjo Las Vegaso renginį, o Semmy Schiltas – metų pabaigos „Grand Prix“.

Skaitytojams, besidomintiems karatė įtaka kikboksui, Feitosa yra ypač atpažįstamas pavyzdys, kaip smūgio technika tampa kovotojo tapatybės dalimi.

4. Shokei Matsui

Prieš užimdamas vadovaujančias pareigas IKO „Kyokushinkaikan“, Shokei Matsui pasiekė išskirtinių rezultatų varžybose. 1985 ir 1986 metais jis tapo visos Japonijos čempionu, o 1987 metais laimėjo ketvirtąjį Pasaulio čempionatą. 1986 metais jis taip pat atliko 100 kovų iššūkį („100-man kumite“).

IKO biografijoje jo kovos stilius apibūdinamas kaip judrus ir grakštus. Dėl to jį įdomu studijuoti šalia įprasto „Kyokushin“ įvaizdžio – negailestingo spaudimo į priekį ir galingų apsikeitimų smūgiais.

Matsui pasiekimai rodo, kaip techniškas judėjimas ir reikli fizinė parengtis gali derėti viename kovotojuje. Jo turnyrinė karjera taip pat suteikia naudingą kontekstą suprasti, kodėl jo vardas tapo toks svarbus „Kyokushin“ pasaulyje.

5. Kenji Midori

Kenji Midori laimėjo penktąjį Pasaulio karatė čempionatą 1991 metais. Būdamas maždaug 165 cm ūgio, jis sėkmingai varžėsi atviros svorio kategorijos aplinkoje su varžovais, kurie galėjo būti gerokai didesni.

Dėl šio konteksto jo pasaulio čempiono titulas yra ypač įsimintinas. Mažesnio ūgio karatė praktikui, stebinčiam istorinį turnyrą, Midori karjera yra pavyzdys, kaip pasiekti viršūnę, nepaisant didelio ūgio trūkumo.

Baigęs aktyvią karjerą, jis tęsė veiklą mokydamas ir dirbdamas organizacinį darbą. Būdamas WKO „Shinkyokushinkai“ prezidentu, jis akcentavo jaunimo ugdymą, tarptautinius mainus ir platesnę kovos menų treniruočių prasmę. Tad jo palikimas apima tiek jo paties čempionišką kelią, tiek darbą remiant vėlesnes kartas.

6. Hajime Kazumi

Hajime Kazumi rezultatai išsiskiria savo pastovumu. Pirmąjį visos Japonijos čempiono titulą jis laimėjo 1993 metais, o penktąjį – 2002 metais, išlaikydamas čempionišką lygį beveik visą dešimtmetį. 1999 metais jis taip pat sėkmingai atliko 100 kovų iššūkį.

Dėl tokios ilgos karjeros jį verta tyrinėti ne tik per atskirus nokautų vaizdo įrašus. Nuolatinė sėkmė kelia įdomių klausimų apie pasirengimą, sprendimų priėmimą ir tai, kaip kovotojas ilgą laiką išlieka pajėgus prieš skirtingus varžovus.

Vėliau Kazumi įkūrė savo nepriklausomą karatė mokyklą. Jos oficialioje svetainėje nurodoma, kad „Kazumi Dojo“ dabar moko pagal jo paties metodiką ir organizaciškai yra atskira nuo „Kyokushin“. Visgi jo ankstesni „Kyokushin“ pasiekimai išlieka svarbia jo istorijos dalimi.

7. Basas Ruttenas

Basas Ruttenas „Kyokushin“ pagrindus atsinešė į kur kas platesnę kovos sporto karjerą. Olandų kovotojas turėjo juodus diržus „Kyokushin“ ir „taekwondo“, sukūrė sėkmingą karjerą „Pancrase“ organizacijoje ir 1999 metais tapo UFC sunkiasvorių čempionu.

Jo smūgiai į korpusą, ypač į kepenis, tapo įsimintinu jo kovos stiliaus bruožas. UFC apžvalgose taip pat pabrėžiama, kaip jis pritaikė savo smūgiavimo techniką „Pancrase“ apribojimams, draudžiantiems smūgius kumščiais į galvą.

Ruttenas yra puikus pavyzdys kovotojo, kuris naudojasi keliomis disciplinomis, reaguodamas į konkrečių varžybų reikalavimus. Jo ryšys su „Kyokushin“ yra gerai žinomas, tačiau jo MMA karjeroje taip pat buvo daug tobulėjimo už karatė ribų.

8. Georgesas St-Pierre’as

Georgesas St-Pierre’as „Kyokushin“ karatė pradėjo lankyti būdamas septynerių, po to, kai patyrė patyčias. Oficialioje biografijoje tai įvardijama kaip kovos menų kelionės pagrindas, kuris vėliau išsiplėtė įtraukiant boksą, imtynes ir brazilišką džiudžitsu.

2006 metais jis pirmą kartą tapo UFC pusvidutinio svorio kategorijos čempionu, o 2017 metais pridėjo vidutinio svorio kategorijos titulą, įveikęs Michaelą Bispingą. Dėl šių pasiekimų jis tapo vienu žinomiausių MMA kovotojų, turinčių „Kyokushin“ patirtį.

GSP ryšys su „Kyokushin“ yra svarbi platesnės šio stiliaus įtakos dalis, o jo sėkmę UFC reikia vertinti per visą jo įgytų įgūdžių spektrą. Jo karjera rodo, kaip ankstyvas karatė pagrindas gali išlikti kovotojo tapatybės dalimi, net ir tobulėjant treniruočių procesui.

Į ką atkreipti dėmesį stebint šiuos kovotojus

Pilnos kovos stebėjimas gali būti informatyvesnis nei kovos pabaigų montažas. Atkreipkite dėmesį į tai, kas vyksta prieš sėkmingą ataką: atstumą tarp kovotojų, ankstesnius apsikeitimus smūgiais ir varžovo reakciją.

Svarbus ir varžybų formatas. „Kyokushin knockdown“ karatė, „K-1“ ir MMA skatina skirtingus pasirinkimus ir leidžia naudoti skirtingas technikas. Taisyklių supratimas padeda paaiškinti, kodėl kovotojas juda, puola ir ginasi tam tikru būdu.

Šios karjeros siūlo keletą būdų tyrinėti šią istoriją. Matsui, Midori ir Kazumi pateikia pavyzdžius iš „Kyokushin“ varžybų. Hugas, Filho ir Feitosa sujungia karatė su profesionaliu kikboksu. Ruttenas ir St-Pierre’as parodo, kaip „Kyokushin“ pagrindai gali tapti platesnio MMA išsilavinimo dalimi.

Norėdami suprasti, kaip jų karatė kovos skiriasi nuo „K-1“ ir MMA, perskaitykite mūsų vadovą apie „Kyokushin“ „kumite“ taisykles.

„Kyokushin“ už varžybų ribų

Daugeliui praktikų sekimas šių kovotojų pėdomis yra dalis ryšio su karatė istorija kūrimo. Įsimintinas turnyras, išskirtinė technika ar karjera, prasidėjusi pažįstamoje „dojo“ aplinkoje, gali padaryti šią istoriją asmeniška.

BUSHIN šis ryšys su „Kyokushin“ tęsiasi už treniruočių salės ribų per drabužius, įkvėptus jo simbolių ir kultūros. Peržiūrėkite mūsų „Kyokushin“ marškinėlius su kanji ir Kanku simboliais.

Palaikykite ryšį su karatė net ir už „dojo“ ribų. Atraskite BUSHIN „Kyokushin“ marškinėlius, įkvėptus šio meno simbolių ir kultūros.